Žinot, aš jaučiuosi kažkam reikalinga tik kelias sekundes prieš nusimesdama rūbus.
Rodos, išnyko net tas jaudulys, kutenantis kiekvieną kūno milimetrą kelias akimirkas prieš paliečiant svetimas lūpas pirmąjį kartą. Taip, tai visada tas pirmas kartas, nežinau ar pastebėjot, kuris nusprendžia tolimesnę klotį.
Tiesa, man visuomet sekasi, nes galiausiai naktis baigiu su tais, apie kuriuos bent kartą netyčia esu padaydream'inusi, bet ar tai gerai - kitas klausimas.
Sutinku su tuo, kad esu kažkas panašaus į tai, ką plačioj visuomenėj vadina kekšėmis, bet kas man darbo.
Vaikystėj buvusi bjaurusis ančiukas, net ir virtusi gražia jauna moterim(taip, tą aš žinau) prisirišu prie tų, prie kurių prisirišti yra mažiausiai paranku. Mane traukia tokie patys emocionaliai nepasiekiami kaip ir aš pati.
Galima tai vadinti savotišku mazochizmu. Pasmerkti save nuo pat pirmos akimirkos. Tokie kaip aš turi savotišką radarą, kuris iš karto supypsi pasąmonėje, vos tik akiratyje atsiranda žmogus, kurio reikia vengti. O tada įsijungia trauka.
Taip, Visata su savo dėsniais yra kalė.
Nežinia kiek laiko jau taip - kiekvieną svarbesnę naktį baigiu vis su nauju. Pirmiausia pamirštu veidus, po to vardus.. Lieka tik atsitiktiniai susidūrimai su žmonėmis, kai išgirstu:'O tu visai nepasikeitei'. Ir 'Tu manęs nepameni?',- ištarti nusivylusiu balsu, kai pašnekovas pastebi mano nesusigaudantį, tuščią žvilgsnį, įsmeigtą į jį/ją.
Kaip kažkada kažkas sakė: 'You're one of those girls. You sleep with every guy. Except for the one, who really loves you'.
Tokios tokelės.
O kol kas parsiduosiu už kiekvieną malonesnį žvilgsnį, už kiekvieną nieko nereiškiantį pažadą. Už kiekvieną galimybę pasijusti reikalinga. Nors trumpam.
Nebėra virpulio, nebėra nieko, kas suvirpintų visą kūną kaip anksčiau. Kartais pasitaiko, bet visuomet baigiasi tragiškai. Blogas laikas, bloga vieta. Kas nors turi būti blogai.
Lieka tik džiaugtis, kad kažkas vis dar tavęs nori. Po tiek laiko. Ir nesvarbu, žmogus tinkamas ar ne.
Tenkinuosi tuo, ką turiu.
Paslapčia kiekvieną naktį, kurią netyčia baigiu viena nuosavoj lovoj, kūkčiojant į pagalvę ir tikintis, kad kažkada viskas bus kitaip.
Paslapčia kiekvieną naktį, kurią netyčia baigiu viena nuosavoj lovoj, prisimenant tą, kurį laikau tikruoju iki šiol. Prisimenant jo rankas ant savųjų, jo kvėpavimą man į kaklą. Prisimenant jo primerktas akis ir meilius murmėjimus pusiau miegant.
Prisimenant jį ir stengiantis atsikratyti minties, kad tai buvo laikina ir netikra. Neįmanoma.
Stengiantis, bet niekad nesugebant.
Rodos, išnyko net tas jaudulys, kutenantis kiekvieną kūno milimetrą kelias akimirkas prieš paliečiant svetimas lūpas pirmąjį kartą. Taip, tai visada tas pirmas kartas, nežinau ar pastebėjot, kuris nusprendžia tolimesnę klotį.
Tiesa, man visuomet sekasi, nes galiausiai naktis baigiu su tais, apie kuriuos bent kartą netyčia esu padaydream'inusi, bet ar tai gerai - kitas klausimas.
Sutinku su tuo, kad esu kažkas panašaus į tai, ką plačioj visuomenėj vadina kekšėmis, bet kas man darbo.
Vaikystėj buvusi bjaurusis ančiukas, net ir virtusi gražia jauna moterim(taip, tą aš žinau) prisirišu prie tų, prie kurių prisirišti yra mažiausiai paranku. Mane traukia tokie patys emocionaliai nepasiekiami kaip ir aš pati.
Galima tai vadinti savotišku mazochizmu. Pasmerkti save nuo pat pirmos akimirkos. Tokie kaip aš turi savotišką radarą, kuris iš karto supypsi pasąmonėje, vos tik akiratyje atsiranda žmogus, kurio reikia vengti. O tada įsijungia trauka.
Taip, Visata su savo dėsniais yra kalė.
Nežinia kiek laiko jau taip - kiekvieną svarbesnę naktį baigiu vis su nauju. Pirmiausia pamirštu veidus, po to vardus.. Lieka tik atsitiktiniai susidūrimai su žmonėmis, kai išgirstu:'O tu visai nepasikeitei'. Ir 'Tu manęs nepameni?',- ištarti nusivylusiu balsu, kai pašnekovas pastebi mano nesusigaudantį, tuščią žvilgsnį, įsmeigtą į jį/ją.
Kaip kažkada kažkas sakė: 'You're one of those girls. You sleep with every guy. Except for the one, who really loves you'.
Tokios tokelės.
O kol kas parsiduosiu už kiekvieną malonesnį žvilgsnį, už kiekvieną nieko nereiškiantį pažadą. Už kiekvieną galimybę pasijusti reikalinga. Nors trumpam.
Nebėra virpulio, nebėra nieko, kas suvirpintų visą kūną kaip anksčiau. Kartais pasitaiko, bet visuomet baigiasi tragiškai. Blogas laikas, bloga vieta. Kas nors turi būti blogai.
Lieka tik džiaugtis, kad kažkas vis dar tavęs nori. Po tiek laiko. Ir nesvarbu, žmogus tinkamas ar ne.
Tenkinuosi tuo, ką turiu.
Paslapčia kiekvieną naktį, kurią netyčia baigiu viena nuosavoj lovoj, kūkčiojant į pagalvę ir tikintis, kad kažkada viskas bus kitaip.
Paslapčia kiekvieną naktį, kurią netyčia baigiu viena nuosavoj lovoj, prisimenant tą, kurį laikau tikruoju iki šiol. Prisimenant jo rankas ant savųjų, jo kvėpavimą man į kaklą. Prisimenant jo primerktas akis ir meilius murmėjimus pusiau miegant.
Prisimenant jį ir stengiantis atsikratyti minties, kad tai buvo laikina ir netikra. Neįmanoma.
Stengiantis, bet niekad nesugebant.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą