Jam patinka mano raudonos lūpos, visiems patinka. Dar iš toli, nepriėjęs prie manęs, bamba, kad negali manęs pabučiuoti, nes visas išsiteplios, bet po mažiau nei minutės mudu jau bučiuojamės vidury pagrindinės miesto alėjos. Dešimtą valandą vakaro.
Keista, kad niekuomet nesusitinkam kai šviesu. It's our thing, you know - apsimesti užsiėmusiais kiaurą dieną, nesikalbėti po savaitę, bet visuomet vos tik ateina vakaras, būti pasiruošus bet kurią sekundę sulaukti žinutės ar skambučio ir bėgti pagaliau susitikti.
Jis tubūt vienintelis, su kuriuo ruošdamasi susitikti aš nepraleidžiu valandų prie spintos ar veidrodžio. Aš žinau, kas jam patinka. Ir žinau, kad patiksiu jam tokia, kokia esu - palaidais plaukais, numestais per petį ir karts nuo karto atidengiančiais tatuiruotę ant sprando bei vermillion spalvos lūpomis.
Paslapčia kasdien tikiuosi sulauksianti jo žinutės, bet tai visuomet nutinka tada, kai mažiausiai tikiuosi. Jis mėgsta naudoti siurprizo elementą.
Ir jau tikrai niekada nebuvau taip apgailėtinai prisirišusi prie žmogaus, prie kurio prisirišti nebuvo pradinis planas. Pradinis planas buvo reti susitikimai vakarėliuose ir visai normalūs darbiniai santykiai viešajame gyvenime. Pradinis planas buvo atsitiktiniai bučiniai po gatvės žibintais ketvirtą ryto prie taksofono būdelių.
Pradinis planas buvo..
Dabar liko mano lūpdažis ant jo veido, mano nagų žymės ant jo nugaros, mėlynėmis nusėtas mano kūnas, skaudančios ir apibrozdintos vidinės šlaunų pusės ir momentai, kuriuos prisiminus įstrigus automobilių kamštyje pasidaro karšta.
Liko netyčinis susižavėjimas jo asmenybe ir tai, kaip giliai įstrigau tame, kame neturėjau įstrigti.
Keista, kad pamiršau vieną dalyką. Kaip jis atrodo pamiršau. Vakare viena gulėdama lovoje niekaip negaliu prisiminti jo veido. Įsivaizduoju viską - jo kvapą, jo kūną, jo rūbus, plaukus, jo rankas ant savųjų, bet nepamenu jo veido.
Jo vaizdas grįžta tik tuomet, kai guliu lovoje su kuo nors svetimu. Atsitiktiniu. Kuo nors, kam nejaučiu nieko, nebent atsitiktinę trumpai trunkančią aistrą. Jo veidas į mano sąmonę grįžta tik kai suvokiu, kad daugiau niekas negali priverst manęs jaustis taip gerai kaip jis. Niekas negali taip meistriškai valdyti savo rankų, niekas nesugeba į veiksmą įpinti kelių intelektualių pokalbių kai prireikia poilsio, niekas nesugeba leisti tokių gyvūno urzgimą primenančių garsų prieš įkasdamas man į kaklą. Ir jau tikrai niekas nesugeba manęs taip privesti prie TO kaip jis.
O čia tik fiziniai dalykai. Apie visa kita galvoti net nenoriu. Pasijusčiau apgailėtinai, kad vienintelis žmogus, kuris galėtų būti teisingas visomis prasmėmis, yra toks pats emocionaliai nepasiekiamas, šaltas ir nusispjovęs ant visko (išskyrus muziką) kaip aš. Buvau, bent jau.
Belieka laukti sekančio jo skambučio ir sekančio karto kai paliesiu jo lūpas savosiomis, kai pajusiu jo rankas ant savo liemens.
Keista, kad niekuomet nesusitinkam kai šviesu. It's our thing, you know - apsimesti užsiėmusiais kiaurą dieną, nesikalbėti po savaitę, bet visuomet vos tik ateina vakaras, būti pasiruošus bet kurią sekundę sulaukti žinutės ar skambučio ir bėgti pagaliau susitikti.
Jis tubūt vienintelis, su kuriuo ruošdamasi susitikti aš nepraleidžiu valandų prie spintos ar veidrodžio. Aš žinau, kas jam patinka. Ir žinau, kad patiksiu jam tokia, kokia esu - palaidais plaukais, numestais per petį ir karts nuo karto atidengiančiais tatuiruotę ant sprando bei vermillion spalvos lūpomis.
Paslapčia kasdien tikiuosi sulauksianti jo žinutės, bet tai visuomet nutinka tada, kai mažiausiai tikiuosi. Jis mėgsta naudoti siurprizo elementą.
Ir jau tikrai niekada nebuvau taip apgailėtinai prisirišusi prie žmogaus, prie kurio prisirišti nebuvo pradinis planas. Pradinis planas buvo reti susitikimai vakarėliuose ir visai normalūs darbiniai santykiai viešajame gyvenime. Pradinis planas buvo atsitiktiniai bučiniai po gatvės žibintais ketvirtą ryto prie taksofono būdelių.
Pradinis planas buvo..
Dabar liko mano lūpdažis ant jo veido, mano nagų žymės ant jo nugaros, mėlynėmis nusėtas mano kūnas, skaudančios ir apibrozdintos vidinės šlaunų pusės ir momentai, kuriuos prisiminus įstrigus automobilių kamštyje pasidaro karšta.
Liko netyčinis susižavėjimas jo asmenybe ir tai, kaip giliai įstrigau tame, kame neturėjau įstrigti.
Keista, kad pamiršau vieną dalyką. Kaip jis atrodo pamiršau. Vakare viena gulėdama lovoje niekaip negaliu prisiminti jo veido. Įsivaizduoju viską - jo kvapą, jo kūną, jo rūbus, plaukus, jo rankas ant savųjų, bet nepamenu jo veido.
Jo vaizdas grįžta tik tuomet, kai guliu lovoje su kuo nors svetimu. Atsitiktiniu. Kuo nors, kam nejaučiu nieko, nebent atsitiktinę trumpai trunkančią aistrą. Jo veidas į mano sąmonę grįžta tik kai suvokiu, kad daugiau niekas negali priverst manęs jaustis taip gerai kaip jis. Niekas negali taip meistriškai valdyti savo rankų, niekas nesugeba į veiksmą įpinti kelių intelektualių pokalbių kai prireikia poilsio, niekas nesugeba leisti tokių gyvūno urzgimą primenančių garsų prieš įkasdamas man į kaklą. Ir jau tikrai niekas nesugeba manęs taip privesti prie TO kaip jis.
O čia tik fiziniai dalykai. Apie visa kita galvoti net nenoriu. Pasijusčiau apgailėtinai, kad vienintelis žmogus, kuris galėtų būti teisingas visomis prasmėmis, yra toks pats emocionaliai nepasiekiamas, šaltas ir nusispjovęs ant visko (išskyrus muziką) kaip aš. Buvau, bent jau.
Belieka laukti sekančio jo skambučio ir sekančio karto kai paliesiu jo lūpas savosiomis, kai pajusiu jo rankas ant savo liemens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą