2013 m. liepos 2 d., antradienis

Congratulations, have a cookie.

Ateina tas laikas, kai tenka suaugt ir tėvai nebegali apsaugot nuo viso pasaulio blogio ar išpirkti tavo kaltės litais ar psichoterapija. Ateina laikas, kai tenka priimt sprendimus įstrigus savo dead-end darbe ir bandant išsiverst dar vieną dieną. Nekylant prieš viršininkus ar direktorius.
Kai suvoki, kad tavo potencialas, jei toks ir buvo,o tu, beje, tuo visą laiką labai tikėjai, tačiau niekad nedarei nieko, kad jį pateisintum, nuėjo šuniui ant uodegos ir tu tapai dar vienu beveidžiu, nuobodžiu padaru, įstrigusiu kažkur dideliam mieste, kur niekuomet niekas tavęs nepastebės.
O prieš porą metų juk dar tikėjai, kad tapsi garsiu ir reikšmingu, net jei ir be priežasties.
Lieka antros pusės su geru kredito procentu paieškos, automobilio rinkimasis ir paskolos.
Gražūs kostiumėliai ir šilkiniai marškiniai iš antraeilių parduotuvių. Patogūs aukštakulniai ir retkarčiais pasitaikantys kokteiliai su senais draugais, kurie taip nutolo, ar bendradarbiais.
Kartkartinės svajonės apie savo verslą ir paklusimą sau pačiam.
Tokie mes.
Įkalinti monopolyje iki gyvos galvos.

Sveika prisijungusi prie suaugusiųjų pasaulio, brangioji,- man šnabžda į ausį naktimis bekūnis balsas.

2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

Where my demons hide

Taip gera, kai visam pastate pagaliau pilna įvairiausių erzinančių triukšmų, pradedant kaimynių klykimu su gitara, baigiant lėkščių žvangėjimu ir įkaitusio aliejaus šnypštimu virtuvėje.
Nauji veidai, pramaišiui su senaisiais liudija apie naują pradžią, kurią atnešė paukščiai, debesimis kylantys nuo stogų jau beveik temstant, kai rūkiau paskutines mūsų cigaretes.
Ir labai labai skauda. Gelia.
Ne širdį, ne kepenis, ne plaučius ir ne galvą. Viską po truputį, bet nieko taip smarkiai, kad negalėčiau kentėti.
Viduj vėl veriasi juodoji skylė, prarijanti kasdien vis daugiau. Laukiu kol sužinosiu, ar ji suės viską, ar vėl po truputį didės, o po to be įspėjimo vieną dieną susitrauks į tą patį mažą rezginuką kažkur krūtinės vidury, kur tupi nuo neatmenamų laikų.
Elgdamasis kaip nori ir visad be įspėjimo. Kontroliuojantis tai, ką sakau, ką darau ir ką jaučiu.

Iškeitėm savo perspektyvas į amžiną vyzdžių tamsą, o dabar turimės.


2013 m. sausio 19 d., šeštadienis

you're not guilty of the love you had

Viskas taip gražiai skrenda pro smegenis - informacija, vaizdai, vardai - taip ir nepasiekdami suvokimo centrų.
Užsiciklinau kažkur ten kur vilkai, vandenynas, juodaplaukis vaikinas. Ten, kur dalinamasi cigaretėmis ir trečią ryto beprotiškai lekiama dviračiu nepaisant besiplaikstančios suknelės.
Užaugau tam, kad bijočiau.
Ar verta viską palikti dėl vieno pokalbio? Viską. Namus, daiktus, vardus.. Žmones, kuriems iššvaisčiau tiek laiko, nors jie nebuvo verti nei sekundės.
Šitoj vietoj išstumiu jį iš valties šaltu veidu, bet po kelių minučių pasigailėjusi pasiimu atgal. Žiaurus dalykas ta širdis ir faktas, kad meilė yra tik akimirka, o bandymas pamiršti - nesibaigianti kelionė.
Visada padeda atsitiktiniai susitikimai, nuotraukos, pokalbiai, galų gale tekila pietums, bet tai nepadeda rasti sprendimo, tik pamiršti klausimą.
Ir tas dažniausiai pakankamai tenkina, ką?
Šaltos naktys, svetimi kūnai ir daug paslapčių. O rodos visai neseniai, laiko nebemoku apibrėžti, viskas buvo taip paprasta. Su kitais žmonėmis, kitoje vietoje, dar prieš Didžiuosius Potyrius Tolimoj Stebuklų Šaly.
Kaip susigrąžinti dalykus, kuriuos likimas akivaizdžiai iš tavęs atima visais įmanomais būdais. O gal lemtim privalu kliautis ir jai paklusti?
Net jei tai paskutinis dalykas, kurį noriu daryt.
Nebesugebu rašyt, nebesugebu palaikyt pokalbių, rodos nesugebu net kvėpuot.

2013 m. sausio 9 d., trečiadienis

Nusišniok iki galo

Mano širdyje  žuvis, sėdžiu ant žemės, laukiu užmokesčio už paslaugas, kurias kitas suteikė man. O moka šita.
Kas penkias minutes refresh, o viduj smaukosi degtukų dėžutė.
Kur aš? Kas aš? O, grindys!
Ir dešros gabalėlis. Spoksau į juodai uždažytas akis ir bandau išsikviest velnią, kuris atneštų alaus. Daug alaus. Ir degtinės.
Ne, tekilos.
Pirmi du skaičiukai, o po to daugiau. Ir Laura klykia dėl grupės, o po to šiaip. Nes nachui.
Pūva moliūgai, skleisdami muziką ir įsivaizduoji kaip Svajukas Drambliukas maskatuoja su savo ausytėm , o straubliuku smauko orą ir žinai, kaip ten būna. Ir daugybė nachui.
Visi nachui. Tik ne mes.
Mes jau nachui. Mes degrado pusiaukelėj.
Sakyčiau jau daugiau.
Ne, nu jau beveik, o po to čiuožykla, nes kai paracetamolis tavo nosy.. Greit niūchinsim savo batus.
Just in case, gal ten liko kokio alkoholio, kuriuo seniai seniai laistėm rūbus.
Eisim niūchint Mindės tapkių, sugeriančių šampaną. Sugyventiniai nėra draugai.Tu tai supranti,
Sugyventiniai gali tave mušti, čiulpti, ten čiulpti tavo pirštus, kaip tam porno.
Bet vietoj to, kad nuleistų, apsivemia. Ir tada lenda tave bučiuot vėmalais smirdančia burna. Ir žuvim.
O po to niekas niekam neatsidėkoja, nes negalima smirdėt vėmalais. Negražu, net jei esi sugyventinis.
Net jei galėčiau tau iš bybio galo iščiulpt gyvatės nuodus su tunu.
Davai pravesk man konsultaciją.
Apie tai, kaip Laura nemoka mylėt. IR mylėtis. Ir kaip ją išmokysiu, bet telefonu.
Ir po to ji kris, grius, rangysis iš lovos kaip gyvatė ir sakys mur mur aš gyvatė.
Kiaušiniai ir sausainis.
Sūslikas.
NEužmušk mindės, neduok dieve, dar prireiks.
Refresh.
Ball and biscuit.
Šiza blet visiška.
Man reikia dešimt šūdukų, kad praeičiau levelį. Ji/aš priklausoma nuo zombių.

Aš įsivaizduoju, kad esu zombių Dievas, bet praleidžiu visą laiką jiem vergaudama. Kiekvieną dieną.
AAAAAAAAAAAAAAA.
Sprintas ir baidarių ir kanojų slalomas su degtukų dėžute ant kompo.
Ji//Aš perskaitė ne sprintas, o spiritas.
Anotacijos ir dar biškį.
Išeinu.
O tu?
Zuikuuučiai, zuikuuučiai. Ir linguoji ir visi galvoja, kad tu pačiuožus. O tu iščiuoži su tapkėm. Kurios fainos nes su burbuliukais.




2013 sausio 09
Laura V. siaučia bloge, su balta nuo paracetamolio nosim.
Jė.
We tight, we bros.
She mah boo.





2012 m. gruodžio 19 d., trečiadienis

Nuoširdumas yra geras dalykas, kurį turėtumėm propaguoti kuo dažniau, bet. Kaip visada yra bet ir tikrovė taip toli nuo idealo. Kita vertus, gal taip ir geriau, ką? Be reikalo nesiskaudini, nes tyla arba, juo labiau, gražus melas taip sušildo, o gal ramina, o gal padeda išvengti skausmingų apmąstymų, ką?
Nes kad ir kaip tikintumėm save ar kitus, jog norim, kad su mumis visi būtų atviri, visa tai tik gražus melas, kurį ištariam nepagalvoję. Nė velnio mes tos tiesos nenorim.
Nenoriu ir aš. Nenoriu girdėti eilių apie save, nenoriu būti "koncentratas". Nenoriu būti ta, kuri "visus bičus atgaivina, priverčia pasijust kitaip, geriau vien dėl to, kad yra kitokia, šiurkšti, bet jie įstengia ją gaut. Paslaptis yra ta, kad tave gaut be galo lengva. Sugebi apsimest, kad yra kitaip".

Nenoriu būti ta, kuri niekada negauna to, ko iš tikrųjų nori. Tiksliau gauna. Kąsnelį, just a taste of it, o tada lieka kankintis su visam.

Nenoriu būti ta, kuri visuomet ieško paguodos kituose, kuri suranda atsakymus į savo bėdas lovose ar žolės suktinėse. Nenoriu būti teikianti laimę, bet nelaiminga. Nenoriu ir tiek.

Juk visi nusipelnom nors vieno šanso į tikrąją laimę,ar ne?
O gal tiesiog aš jau per daug jų susprogdinau.

Pavargau kabot tarp ten ir čia. Atsibodo, kad žmonės niekad nepasilieka. Ar dėl mano, ar dėl aplinkybių kaltės. Atsibodo sapnuot pažįstamas akis, užsimerkus girdėt pažįstamus balsus, kartais kone fiziškai jausti prisilietimų atgarsius. Atsibodo, kad tiek daug netikrumo.
Pavargau nuo to, kad planai atsiranda ir išnyksta kaipmat. Lygiai kaip žmonės.

Pavargau..



2012 m. spalio 22 d., pirmadienis

Lego house

Šįvakar galvoju apie prokrastinaciją. Kažkaip visada atrodo, kad liko dar tiek daug laiko - iki atsiskaitymo, deadline'o, senatvės, vestuvių, bet blemba. Nė velnio. Taip mąstydami mes iššvaistom daugybę laiko, kuris nebegrįžta.
Kad ir dabar, užuot mokiusis sėdžiu apmirusia nuo žolės galva ir pirštais narstau prisiminimus to, kas nutiko jau seniai. To, kas atrodė taip teisinga, taip amžina, taip.. tobula. Bet trumpa.
Žmonės, kurie rodėsi tikrieji, o vos po kelių mėnesių nusisuko nuo tavęs tuomet, kai nesitikėjai.
Žmonės, kurie gyvenime buvo taip trumpai, bet jį taip palietė. Per porą naktų.
Žmonės, kuriems esi dėkinga.
Žmonės, kurių nekenti.

Viskas keista. Sapnai, sugrąžinantys į svajas apie tai, ko jau niekad nebus,
Tie, iš kurių pabudusi apsiverki. Bet ne iš baimės, o veikiau iš liūdesio, kad tai tik sapnas, iliuzija.
Norėčiau nesiilgėti. Neprisiminti kaskart išgirdus dainą, išgirdus vardą, kai kažkas paima mano ranką.
Nes niekas nedarys to taip pat.
O ką daryti, kai žinai, kad paleidai žmogų, kuris tau buvo skirtas?
Ką daryti kai rašai laišką ir jį atiduodi penktam sutiktam gyvenimo pakeleiviui. Kai rašai nepažįstamajam, bet galiausiai suvoki, jog tame sutalpinta viskas, ką norėtum pasakyt vienam žmogui. Bet žinai, kad neišdrįstum.
Nes tik tu rytais sukiojiesi maišydama kavą. Ir bandydama užburti visą pasaulį, kuriame nematai prasmės.

2012 m. spalio 13 d., šeštadienis

Prozakas vs. Vikodinas

Kartais būna, kad jautiesi išsekęs. pabundi pavargęs, miegodamas esi pavargęs ir atrodo, jog galo tam nėra.
Ir kasvakar žiūrint į jau šaltą rudeniniį dangų pro septinto aukšto rūkomojo langą man norisi žengt tuos kelis žingsnius, užlipt ant palangės ir..
Ir.
Bet tada randu savo žemuogę. Džiaugsmą Š. akyse kalbant apie tai, ką jam patinka daryti, S. padovanotą cigaretęs, naują Lanos klipą ar prancūzą ir pakistanietį, penktą ryto rūkomajam dainuojančius ir grojančius gitara.
Ir vėl geriau. Iki kito vakaro. Liūdna tai, kad vakaras visuomet buvo mėgstamiausias paros metas. Dabar bijau jo sulaukt.
Vakar bučiavau trejas svetimas lūpas, negalvodama apie tai, kas bus šiandien. Priminė A. ir tai, kas buvo jau prieš metus. Dievas žino, kas būtų buvę, jei M. neturėtų tokios savitvardos, o mūsų su L. motyvai būtų buvę stipresni nei šiaip pasierzinimai. Buvo smagu. Kiek gali būti smagu, kai vienintelis su gyvenimu vis dar verčiantis rištis dalykas yra Mykolo idėja. Laukimas. Noras pamatyti jį dar bent kartą.
Trumpa rudai gėlėta suknelė buvo vieninteliai rūbai ant mano kūno, basos kojos mirtinai šalo ir buvo taip gera šypsotis sau į ūsą, sėdint rūkomajam apkabintai J. ir niekam nieko nežinant, net neįtariant apie tai, kas ką tik įvyko.
Irgi žemuogė?. Nors idėja asmeninio, visai niekam nežinomo, gyvenimo, kurios paskutiniu metu man taip trūksta. Tai lyg buvimas po padidinimo stiklu, kai atrodo, jog kiekvienas žingsnis yra stebimas, kiekvienas veido krustelėjimas interpretuojamas, o po to tuo naudojamasi.
Tampu įrankiu. Nesuvokiu, kaip tai veikia, bet kuriu ratą, kuris priklauso nuo manęs, bet yra labai lengvai panaudojamas prieš mane. Taip jau buvo ne kartą, reikia tik būti pakankamai gudriu. Ko gero.
Acid goes to your head, right? Well, Ecs goes to your heart.

Liūdesys, islandiška muzika, savo kvapą turintys vakarai namie ir keisti rytai.
Pokalbiai ant skaityklos palangės, iškorus kojas laukan, geriant rytinę kavą po bemiegės nakties ir stebint beatgijantį centro gyvenimą. Cigaretė po cigaretės, Emillio ir viltis, kad viskas dar gali būt gerai.

Ernestas sakė, kad nerašyčiau kaip anksčiau - nesuprantamai ir padrikai, bet kitaip nė nemoku. Kam iš viso rašau? Nežinau. Aš gi tik liūdna kekšė be jokių prošvaisčių gyvenime.