2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

Where my demons hide

Taip gera, kai visam pastate pagaliau pilna įvairiausių erzinančių triukšmų, pradedant kaimynių klykimu su gitara, baigiant lėkščių žvangėjimu ir įkaitusio aliejaus šnypštimu virtuvėje.
Nauji veidai, pramaišiui su senaisiais liudija apie naują pradžią, kurią atnešė paukščiai, debesimis kylantys nuo stogų jau beveik temstant, kai rūkiau paskutines mūsų cigaretes.
Ir labai labai skauda. Gelia.
Ne širdį, ne kepenis, ne plaučius ir ne galvą. Viską po truputį, bet nieko taip smarkiai, kad negalėčiau kentėti.
Viduj vėl veriasi juodoji skylė, prarijanti kasdien vis daugiau. Laukiu kol sužinosiu, ar ji suės viską, ar vėl po truputį didės, o po to be įspėjimo vieną dieną susitrauks į tą patį mažą rezginuką kažkur krūtinės vidury, kur tupi nuo neatmenamų laikų.
Elgdamasis kaip nori ir visad be įspėjimo. Kontroliuojantis tai, ką sakau, ką darau ir ką jaučiu.

Iškeitėm savo perspektyvas į amžiną vyzdžių tamsą, o dabar turimės.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą