Viskas taip gražiai skrenda pro smegenis - informacija, vaizdai, vardai - taip ir nepasiekdami suvokimo centrų.
Užsiciklinau kažkur ten kur vilkai, vandenynas, juodaplaukis vaikinas. Ten, kur dalinamasi cigaretėmis ir trečią ryto beprotiškai lekiama dviračiu nepaisant besiplaikstančios suknelės.
Užaugau tam, kad bijočiau.
Ar verta viską palikti dėl vieno pokalbio? Viską. Namus, daiktus, vardus.. Žmones, kuriems iššvaisčiau tiek laiko, nors jie nebuvo verti nei sekundės.
Šitoj vietoj išstumiu jį iš valties šaltu veidu, bet po kelių minučių pasigailėjusi pasiimu atgal. Žiaurus dalykas ta širdis ir faktas, kad meilė yra tik akimirka, o bandymas pamiršti - nesibaigianti kelionė.
Visada padeda atsitiktiniai susitikimai, nuotraukos, pokalbiai, galų gale tekila pietums, bet tai nepadeda rasti sprendimo, tik pamiršti klausimą.
Ir tas dažniausiai pakankamai tenkina, ką?
Šaltos naktys, svetimi kūnai ir daug paslapčių. O rodos visai neseniai, laiko nebemoku apibrėžti, viskas buvo taip paprasta. Su kitais žmonėmis, kitoje vietoje, dar prieš Didžiuosius Potyrius Tolimoj Stebuklų Šaly.
Kaip susigrąžinti dalykus, kuriuos likimas akivaizdžiai iš tavęs atima visais įmanomais būdais. O gal lemtim privalu kliautis ir jai paklusti?
Net jei tai paskutinis dalykas, kurį noriu daryt.
Nebesugebu rašyt, nebesugebu palaikyt pokalbių, rodos nesugebu net kvėpuot.
Užsiciklinau kažkur ten kur vilkai, vandenynas, juodaplaukis vaikinas. Ten, kur dalinamasi cigaretėmis ir trečią ryto beprotiškai lekiama dviračiu nepaisant besiplaikstančios suknelės.
Užaugau tam, kad bijočiau.
Ar verta viską palikti dėl vieno pokalbio? Viską. Namus, daiktus, vardus.. Žmones, kuriems iššvaisčiau tiek laiko, nors jie nebuvo verti nei sekundės.
Šitoj vietoj išstumiu jį iš valties šaltu veidu, bet po kelių minučių pasigailėjusi pasiimu atgal. Žiaurus dalykas ta širdis ir faktas, kad meilė yra tik akimirka, o bandymas pamiršti - nesibaigianti kelionė.
Visada padeda atsitiktiniai susitikimai, nuotraukos, pokalbiai, galų gale tekila pietums, bet tai nepadeda rasti sprendimo, tik pamiršti klausimą.
Ir tas dažniausiai pakankamai tenkina, ką?
Šaltos naktys, svetimi kūnai ir daug paslapčių. O rodos visai neseniai, laiko nebemoku apibrėžti, viskas buvo taip paprasta. Su kitais žmonėmis, kitoje vietoje, dar prieš Didžiuosius Potyrius Tolimoj Stebuklų Šaly.
Kaip susigrąžinti dalykus, kuriuos likimas akivaizdžiai iš tavęs atima visais įmanomais būdais. O gal lemtim privalu kliautis ir jai paklusti?
Net jei tai paskutinis dalykas, kurį noriu daryt.
Nebesugebu rašyt, nebesugebu palaikyt pokalbių, rodos nesugebu net kvėpuot.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą