Kartais būna, kad jautiesi išsekęs. pabundi pavargęs, miegodamas esi pavargęs ir atrodo, jog galo tam nėra.
Ir kasvakar žiūrint į jau šaltą rudeniniį dangų pro septinto aukšto rūkomojo langą man norisi žengt tuos kelis žingsnius, užlipt ant palangės ir..
Ir.
Bet tada randu savo žemuogę. Džiaugsmą Š. akyse kalbant apie tai, ką jam patinka daryti, S. padovanotą cigaretęs, naują Lanos klipą ar prancūzą ir pakistanietį, penktą ryto rūkomajam dainuojančius ir grojančius gitara.
Ir vėl geriau. Iki kito vakaro. Liūdna tai, kad vakaras visuomet buvo mėgstamiausias paros metas. Dabar bijau jo sulaukt.
Vakar bučiavau trejas svetimas lūpas, negalvodama apie tai, kas bus šiandien. Priminė A. ir tai, kas buvo jau prieš metus. Dievas žino, kas būtų buvę, jei M. neturėtų tokios savitvardos, o mūsų su L. motyvai būtų buvę stipresni nei šiaip pasierzinimai. Buvo smagu. Kiek gali būti smagu, kai vienintelis su gyvenimu vis dar verčiantis rištis dalykas yra Mykolo idėja. Laukimas. Noras pamatyti jį dar bent kartą.
Trumpa rudai gėlėta suknelė buvo vieninteliai rūbai ant mano kūno, basos kojos mirtinai šalo ir buvo taip gera šypsotis sau į ūsą, sėdint rūkomajam apkabintai J. ir niekam nieko nežinant, net neįtariant apie tai, kas ką tik įvyko.
Irgi žemuogė?. Nors idėja asmeninio, visai niekam nežinomo, gyvenimo, kurios paskutiniu metu man taip trūksta. Tai lyg buvimas po padidinimo stiklu, kai atrodo, jog kiekvienas žingsnis yra stebimas, kiekvienas veido krustelėjimas interpretuojamas, o po to tuo naudojamasi.
Tampu įrankiu. Nesuvokiu, kaip tai veikia, bet kuriu ratą, kuris priklauso nuo manęs, bet yra labai lengvai panaudojamas prieš mane. Taip jau buvo ne kartą, reikia tik būti pakankamai gudriu. Ko gero.
Acid goes to your head, right? Well, Ecs goes to your heart.
Liūdesys, islandiška muzika, savo kvapą turintys vakarai namie ir keisti rytai.
Pokalbiai ant skaityklos palangės, iškorus kojas laukan, geriant rytinę kavą po bemiegės nakties ir stebint beatgijantį centro gyvenimą. Cigaretė po cigaretės, Emillio ir viltis, kad viskas dar gali būt gerai.
Ernestas sakė, kad nerašyčiau kaip anksčiau - nesuprantamai ir padrikai, bet kitaip nė nemoku. Kam iš viso rašau? Nežinau. Aš gi tik liūdna kekšė be jokių prošvaisčių gyvenime.
Ir kasvakar žiūrint į jau šaltą rudeniniį dangų pro septinto aukšto rūkomojo langą man norisi žengt tuos kelis žingsnius, užlipt ant palangės ir..
Ir.
Bet tada randu savo žemuogę. Džiaugsmą Š. akyse kalbant apie tai, ką jam patinka daryti, S. padovanotą cigaretęs, naują Lanos klipą ar prancūzą ir pakistanietį, penktą ryto rūkomajam dainuojančius ir grojančius gitara.
Ir vėl geriau. Iki kito vakaro. Liūdna tai, kad vakaras visuomet buvo mėgstamiausias paros metas. Dabar bijau jo sulaukt.
Vakar bučiavau trejas svetimas lūpas, negalvodama apie tai, kas bus šiandien. Priminė A. ir tai, kas buvo jau prieš metus. Dievas žino, kas būtų buvę, jei M. neturėtų tokios savitvardos, o mūsų su L. motyvai būtų buvę stipresni nei šiaip pasierzinimai. Buvo smagu. Kiek gali būti smagu, kai vienintelis su gyvenimu vis dar verčiantis rištis dalykas yra Mykolo idėja. Laukimas. Noras pamatyti jį dar bent kartą.
Trumpa rudai gėlėta suknelė buvo vieninteliai rūbai ant mano kūno, basos kojos mirtinai šalo ir buvo taip gera šypsotis sau į ūsą, sėdint rūkomajam apkabintai J. ir niekam nieko nežinant, net neįtariant apie tai, kas ką tik įvyko.
Irgi žemuogė?. Nors idėja asmeninio, visai niekam nežinomo, gyvenimo, kurios paskutiniu metu man taip trūksta. Tai lyg buvimas po padidinimo stiklu, kai atrodo, jog kiekvienas žingsnis yra stebimas, kiekvienas veido krustelėjimas interpretuojamas, o po to tuo naudojamasi.
Tampu įrankiu. Nesuvokiu, kaip tai veikia, bet kuriu ratą, kuris priklauso nuo manęs, bet yra labai lengvai panaudojamas prieš mane. Taip jau buvo ne kartą, reikia tik būti pakankamai gudriu. Ko gero.
Acid goes to your head, right? Well, Ecs goes to your heart.
Liūdesys, islandiška muzika, savo kvapą turintys vakarai namie ir keisti rytai.
Pokalbiai ant skaityklos palangės, iškorus kojas laukan, geriant rytinę kavą po bemiegės nakties ir stebint beatgijantį centro gyvenimą. Cigaretė po cigaretės, Emillio ir viltis, kad viskas dar gali būt gerai.
Ernestas sakė, kad nerašyčiau kaip anksčiau - nesuprantamai ir padrikai, bet kitaip nė nemoku. Kam iš viso rašau? Nežinau. Aš gi tik liūdna kekšė be jokių prošvaisčių gyvenime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą