Šįvakar galvoju apie prokrastinaciją. Kažkaip visada atrodo, kad liko dar tiek daug laiko - iki atsiskaitymo, deadline'o, senatvės, vestuvių, bet blemba. Nė velnio. Taip mąstydami mes iššvaistom daugybę laiko, kuris nebegrįžta.
Kad ir dabar, užuot mokiusis sėdžiu apmirusia nuo žolės galva ir pirštais narstau prisiminimus to, kas nutiko jau seniai. To, kas atrodė taip teisinga, taip amžina, taip.. tobula. Bet trumpa.
Žmonės, kurie rodėsi tikrieji, o vos po kelių mėnesių nusisuko nuo tavęs tuomet, kai nesitikėjai.
Žmonės, kurie gyvenime buvo taip trumpai, bet jį taip palietė. Per porą naktų.
Žmonės, kuriems esi dėkinga.
Žmonės, kurių nekenti.
Viskas keista. Sapnai, sugrąžinantys į svajas apie tai, ko jau niekad nebus,
Tie, iš kurių pabudusi apsiverki. Bet ne iš baimės, o veikiau iš liūdesio, kad tai tik sapnas, iliuzija.
Norėčiau nesiilgėti. Neprisiminti kaskart išgirdus dainą, išgirdus vardą, kai kažkas paima mano ranką.
Nes niekas nedarys to taip pat.
O ką daryti, kai žinai, kad paleidai žmogų, kuris tau buvo skirtas?
Ką daryti kai rašai laišką ir jį atiduodi penktam sutiktam gyvenimo pakeleiviui. Kai rašai nepažįstamajam, bet galiausiai suvoki, jog tame sutalpinta viskas, ką norėtum pasakyt vienam žmogui. Bet žinai, kad neišdrįstum.
Nes tik tu rytais sukiojiesi maišydama kavą. Ir bandydama užburti visą pasaulį, kuriame nematai prasmės.
Kad ir dabar, užuot mokiusis sėdžiu apmirusia nuo žolės galva ir pirštais narstau prisiminimus to, kas nutiko jau seniai. To, kas atrodė taip teisinga, taip amžina, taip.. tobula. Bet trumpa.
Žmonės, kurie rodėsi tikrieji, o vos po kelių mėnesių nusisuko nuo tavęs tuomet, kai nesitikėjai.
Žmonės, kurie gyvenime buvo taip trumpai, bet jį taip palietė. Per porą naktų.
Žmonės, kuriems esi dėkinga.
Žmonės, kurių nekenti.
Viskas keista. Sapnai, sugrąžinantys į svajas apie tai, ko jau niekad nebus,
Tie, iš kurių pabudusi apsiverki. Bet ne iš baimės, o veikiau iš liūdesio, kad tai tik sapnas, iliuzija.
Norėčiau nesiilgėti. Neprisiminti kaskart išgirdus dainą, išgirdus vardą, kai kažkas paima mano ranką.
Nes niekas nedarys to taip pat.
O ką daryti, kai žinai, kad paleidai žmogų, kuris tau buvo skirtas?
Ką daryti kai rašai laišką ir jį atiduodi penktam sutiktam gyvenimo pakeleiviui. Kai rašai nepažįstamajam, bet galiausiai suvoki, jog tame sutalpinta viskas, ką norėtum pasakyt vienam žmogui. Bet žinai, kad neišdrįstum.
Nes tik tu rytais sukiojiesi maišydama kavą. Ir bandydama užburti visą pasaulį, kuriame nematai prasmės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą