Nuoširdumas yra geras dalykas, kurį turėtumėm propaguoti kuo dažniau, bet. Kaip visada yra bet ir tikrovė taip toli nuo idealo. Kita vertus, gal taip ir geriau, ką? Be reikalo nesiskaudini, nes tyla arba, juo labiau, gražus melas taip sušildo, o gal ramina, o gal padeda išvengti skausmingų apmąstymų, ką?
Nes kad ir kaip tikintumėm save ar kitus, jog norim, kad su mumis visi būtų atviri, visa tai tik gražus melas, kurį ištariam nepagalvoję. Nė velnio mes tos tiesos nenorim.
Nenoriu ir aš. Nenoriu girdėti eilių apie save, nenoriu būti "koncentratas". Nenoriu būti ta, kuri "visus bičus atgaivina, priverčia pasijust kitaip, geriau vien dėl to, kad yra kitokia, šiurkšti, bet jie įstengia ją gaut. Paslaptis yra ta, kad tave gaut be galo lengva. Sugebi apsimest, kad yra kitaip".

Nenoriu būti ta, kuri niekada negauna to, ko iš tikrųjų nori. Tiksliau gauna. Kąsnelį, just a taste of it, o tada lieka kankintis su visam.

Nenoriu būti ta, kuri visuomet ieško paguodos kituose, kuri suranda atsakymus į savo bėdas lovose ar žolės suktinėse. Nenoriu būti teikianti laimę, bet nelaiminga. Nenoriu ir tiek.

Juk visi nusipelnom nors vieno šanso į tikrąją laimę,ar ne?
O gal tiesiog aš jau per daug jų susprogdinau.

Pavargau kabot tarp ten ir čia. Atsibodo, kad žmonės niekad nepasilieka. Ar dėl mano, ar dėl aplinkybių kaltės. Atsibodo sapnuot pažįstamas akis, užsimerkus girdėt pažįstamus balsus, kartais kone fiziškai jausti prisilietimų atgarsius. Atsibodo, kad tiek daug netikrumo.
Pavargau nuo to, kad planai atsiranda ir išnyksta kaipmat. Lygiai kaip žmonės.

Pavargau..