Prisiminimai yra blogai. Niekad nepropaguokit šios veiklos, nes sudegsit.
Sudegsit, kaip kaskart sudegu aš.
Kartais atrodo, kad jei puoselėsi savo prisiminimus, vaizdus, kuriuos kažkada matei, garsus, kuriuos girdėjai, jausmus, kuriuos jautei, bus lengviau ištvert blogą periodą.
Netiesa. Netiesa. Netiesa.
Kuo daugiau prisimeni, tuo labiau skauda. Kažkas kažkada pasakė, kad reikia ne verkti dėl to, kas buvo, o džiaugtis, bet tai irgi netiesa.
Nes kaipgi neverkti kai palygini praeitį su dabartim. Jei pastaroji kur kas blogesnė/nuobodesnė/liūdnesnė, etc.
O ir šiaip, kuo daugiau prisiminimus eksploatuoji, tuo mažiau jie ima reikšti. Čia kaip bučiniai. Pirmieji visuomet būna įspūdingi. Dažniausiai prisimeni juos dėl to, kad nieko panašaus ligtol nesi patyręs. O po to.. Kuo daugiau žmonių pabučiuoji, tuo mažiau tai ima reikšti. Dingsta virpulys, dinga jaudulys, dingsta laukimas. Viskas dingsta ir tai tampa savaime suprantama.
Nieko. Visai nieko.
Taip ir su prisiminimais, kuo daugiau juos puoselėji, tuo mažiau jie ima reikšti. Iš atminties dingsta kvapai, jausmai, vaizdai. Atsiranda vis daugiau savų interpretacijų, sakinių, kurių nebuvo, veiksmų, kurie toli nuo tikrovės. Ir galiausiai jie ima nieko nebereikšti. Taip visuomet nutinka.
Bet aš negaliu kitaip. Tiesiog negaliu atsiriboti nuo vaizdų, išsaugotų atminty, kai man blogai.
Negaliu pamiršti jų rankų ir mūsų susipynusių pirštų. Negaliu pamiršti akių ir šypsenų.
Negaliu pamiršti juodų trumpikių ir languotų marškinių. Net mažyčių rusvų sagų.
Neišeina iš galvos jų bučiniai, jų rankos, jų žodžiai. Neišeina pamiršti to, kaip jaučiausi būdama ten ir tada.
Kaip mylėjau, kaip nekenčiau. Kaip norėjau, kaip nebegalėjau daugiau.
Negaliu pamiršti ką norėjau, bet taip niekad ir nepasakiau. Nepamirštu sapnų, negaliu pamiršti rytų svetimose lovose, o tuo labiau naktų jose. Negaliu pamiršti žvilgsnių iš kito salės galo ar iš už puodelio/bokalo krašto.
Negaliu neatgaivinti atmintyje jų muzikos, jų balsų, jų apkabinimų, jų.. visko.
Ir tai skaudina. Nes kiekvieną akimirką jaučiu viską apimančią baimę, kad tai laikina. Kad viskas išnyks. Kad greit nieko nebeliks.
Aš paranoiška, emociškai nestabili ir suniokota ir nuo to man nė kiek nėra lengviau ištvert izoliaciją nuo savo gyvenimo.
Ir negaliu savęs sulaikyt, tik prisimint tai, kas buvo geriausia. Ir tikėtis, verkiant ant porcho bei rūkant paskutinę cigaretę, kad tai niekur nedings.
Noriu tikėt, kad tokiam amžiuj jau susikūriau tokį gyvenimą su tokiais žmonėmis, kurie nedings. Neišeis tiesiog taip, be jokios priežasties, kaip išeidavo tie paauglystėj.
Tiesa, tas amžius pilnas netikrumo, apgaulės, iliuzijų, o dabar viskas turėtų būt kitaip. Draugystė tikresnė, nes ją suregzti užtrunka ilgiau, meilė realistiškesnė, nes imi suvokti, kad princo šarmingojo nėra. O jei ir yra, tai jis už keliolikos tūkstančių mylių ir judu niekuomet nesusitiksit. O tai sunku. Turint menišką sielą, ieškančią įkvėpimo, be proto sunku susitaikyti su tuo, kad žemę drebinančios, iš kojų verčiančios, kūrybai įkvepiančios ir nemarios meilės nebūna. Visi baigiam gyvenimus su tais, kurių nemylim. Na, nepavadinčiau to meile. Veikiau jau prisirišimu, buvimu dėl patogumo, naudojimusi, draugyste. Bet kuo, tik ne meile. Dauguma žmonių, turinčių antras puses ir laimingų (daugiau ar mažiau) negali pamiršti kokio nors žmogaus. Vieno ar kito, sutikto seniai ar nelabai, bet sudrebinusio jų pasaulį. To, su kuriuo jie niekad nebus.
Nes idealios meilės nebūna, o iliuzijų apstu.
Ir man taip norisi tikėt, kad tai, ką jau turiu dabar, yra tikra. Neišgalvota. Nelaikina.
Noriu pagrindo po kojomis, tikrumo. Noriu visko. Visko, ką turiu dabar, kad tai niekad neišnyktų.
Galų gale noriu elementariausių draugų, kurie nepaliktų ir neišduotų manęs dėl kokios nesąmonės. Ne tas amžius, mes suaugę žmonės, mokam gludint aštrius kampus. Taip ir turėtumėm elgtis draugystėj. Taip elgiamės dabar ir tai man suteikia vilties.
Noriu paprastų, bet nors kartą tikrų santykių. Žinojimo, kad namo grįši pas vieną ir tą patį žmogų, su kuriuo tau gera, o ne šokinėsi iš lovos į lovą, nuo vieno, prie kito, niekada neprisirišdama, niekada neturėdama ramybės.
Noriu žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti ir kuriam būčiau įdomi ne tik kaip nepamirštamas vienos nakties nuotykis. Noriu žmogaus, kuris mane priimtų tokią, kokia, nelaimei, esu - su visais pakilimais ir nuosmukiais.
Noriu paprasto, bet tikro jausmo. Noriu gerai jaustis. Galų gale noriu žmogaus, su kuriuo galėčiau galvoti apie vaikus, apie ilgesnius įsipareigojimus. Po paraliais, tam atėjo laikas. Nebe tas amžius, kad mėtytis nuo vieno prie kito be jokio tikro jausmo, įsimylint kas savaitę, bet niekad iki galo. Nebe laikas skinny loves ir neišsakytiem jausmam. Metas kažkam tikram. Net ir žiūrint iš mano pavėluotai suaugančios šia prasme kartos perspektyvos.
Kada nors.
O kol kas belieka prisiminti ir plakti save už tai, kad prisimenu.
Sudegsit, kaip kaskart sudegu aš.
Kartais atrodo, kad jei puoselėsi savo prisiminimus, vaizdus, kuriuos kažkada matei, garsus, kuriuos girdėjai, jausmus, kuriuos jautei, bus lengviau ištvert blogą periodą.
Netiesa. Netiesa. Netiesa.
Kuo daugiau prisimeni, tuo labiau skauda. Kažkas kažkada pasakė, kad reikia ne verkti dėl to, kas buvo, o džiaugtis, bet tai irgi netiesa.
Nes kaipgi neverkti kai palygini praeitį su dabartim. Jei pastaroji kur kas blogesnė/nuobodesnė/liūdnesnė, etc.
O ir šiaip, kuo daugiau prisiminimus eksploatuoji, tuo mažiau jie ima reikšti. Čia kaip bučiniai. Pirmieji visuomet būna įspūdingi. Dažniausiai prisimeni juos dėl to, kad nieko panašaus ligtol nesi patyręs. O po to.. Kuo daugiau žmonių pabučiuoji, tuo mažiau tai ima reikšti. Dingsta virpulys, dinga jaudulys, dingsta laukimas. Viskas dingsta ir tai tampa savaime suprantama.
Nieko. Visai nieko.
Taip ir su prisiminimais, kuo daugiau juos puoselėji, tuo mažiau jie ima reikšti. Iš atminties dingsta kvapai, jausmai, vaizdai. Atsiranda vis daugiau savų interpretacijų, sakinių, kurių nebuvo, veiksmų, kurie toli nuo tikrovės. Ir galiausiai jie ima nieko nebereikšti. Taip visuomet nutinka.
Bet aš negaliu kitaip. Tiesiog negaliu atsiriboti nuo vaizdų, išsaugotų atminty, kai man blogai.
Negaliu pamiršti jų rankų ir mūsų susipynusių pirštų. Negaliu pamiršti akių ir šypsenų.
Negaliu pamiršti juodų trumpikių ir languotų marškinių. Net mažyčių rusvų sagų.
Neišeina iš galvos jų bučiniai, jų rankos, jų žodžiai. Neišeina pamiršti to, kaip jaučiausi būdama ten ir tada.
Kaip mylėjau, kaip nekenčiau. Kaip norėjau, kaip nebegalėjau daugiau.
Negaliu pamiršti ką norėjau, bet taip niekad ir nepasakiau. Nepamirštu sapnų, negaliu pamiršti rytų svetimose lovose, o tuo labiau naktų jose. Negaliu pamiršti žvilgsnių iš kito salės galo ar iš už puodelio/bokalo krašto.
Negaliu neatgaivinti atmintyje jų muzikos, jų balsų, jų apkabinimų, jų.. visko.
Ir tai skaudina. Nes kiekvieną akimirką jaučiu viską apimančią baimę, kad tai laikina. Kad viskas išnyks. Kad greit nieko nebeliks.
Aš paranoiška, emociškai nestabili ir suniokota ir nuo to man nė kiek nėra lengviau ištvert izoliaciją nuo savo gyvenimo.
Ir negaliu savęs sulaikyt, tik prisimint tai, kas buvo geriausia. Ir tikėtis, verkiant ant porcho bei rūkant paskutinę cigaretę, kad tai niekur nedings.
Noriu tikėt, kad tokiam amžiuj jau susikūriau tokį gyvenimą su tokiais žmonėmis, kurie nedings. Neišeis tiesiog taip, be jokios priežasties, kaip išeidavo tie paauglystėj.
Tiesa, tas amžius pilnas netikrumo, apgaulės, iliuzijų, o dabar viskas turėtų būt kitaip. Draugystė tikresnė, nes ją suregzti užtrunka ilgiau, meilė realistiškesnė, nes imi suvokti, kad princo šarmingojo nėra. O jei ir yra, tai jis už keliolikos tūkstančių mylių ir judu niekuomet nesusitiksit. O tai sunku. Turint menišką sielą, ieškančią įkvėpimo, be proto sunku susitaikyti su tuo, kad žemę drebinančios, iš kojų verčiančios, kūrybai įkvepiančios ir nemarios meilės nebūna. Visi baigiam gyvenimus su tais, kurių nemylim. Na, nepavadinčiau to meile. Veikiau jau prisirišimu, buvimu dėl patogumo, naudojimusi, draugyste. Bet kuo, tik ne meile. Dauguma žmonių, turinčių antras puses ir laimingų (daugiau ar mažiau) negali pamiršti kokio nors žmogaus. Vieno ar kito, sutikto seniai ar nelabai, bet sudrebinusio jų pasaulį. To, su kuriuo jie niekad nebus.
Nes idealios meilės nebūna, o iliuzijų apstu.
Ir man taip norisi tikėt, kad tai, ką jau turiu dabar, yra tikra. Neišgalvota. Nelaikina.
Noriu pagrindo po kojomis, tikrumo. Noriu visko. Visko, ką turiu dabar, kad tai niekad neišnyktų.
Galų gale noriu elementariausių draugų, kurie nepaliktų ir neišduotų manęs dėl kokios nesąmonės. Ne tas amžius, mes suaugę žmonės, mokam gludint aštrius kampus. Taip ir turėtumėm elgtis draugystėj. Taip elgiamės dabar ir tai man suteikia vilties.
Noriu paprastų, bet nors kartą tikrų santykių. Žinojimo, kad namo grįši pas vieną ir tą patį žmogų, su kuriuo tau gera, o ne šokinėsi iš lovos į lovą, nuo vieno, prie kito, niekada neprisirišdama, niekada neturėdama ramybės.
Noriu žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti ir kuriam būčiau įdomi ne tik kaip nepamirštamas vienos nakties nuotykis. Noriu žmogaus, kuris mane priimtų tokią, kokia, nelaimei, esu - su visais pakilimais ir nuosmukiais.
Noriu paprasto, bet tikro jausmo. Noriu gerai jaustis. Galų gale noriu žmogaus, su kuriuo galėčiau galvoti apie vaikus, apie ilgesnius įsipareigojimus. Po paraliais, tam atėjo laikas. Nebe tas amžius, kad mėtytis nuo vieno prie kito be jokio tikro jausmo, įsimylint kas savaitę, bet niekad iki galo. Nebe laikas skinny loves ir neišsakytiem jausmam. Metas kažkam tikram. Net ir žiūrint iš mano pavėluotai suaugančios šia prasme kartos perspektyvos.
Kada nors.
O kol kas belieka prisiminti ir plakti save už tai, kad prisimenu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą